- meistras
- méistras, -ė smob. [sm. (3, 1), sf. (1)], meĩstras (2) NdŽ, Slnt, Ms 1. patyręs, mokytas amatininkas (ypač dailidė): Kurs sau maistą ras darbais savo, tas vadinas méistras J. Jis yra visų amatų méistras BŽ239. Įdaviau méistruo duris padirbti Grg. Tą daržinelę mes ir be méistrų pastatysiam Als. Kur čia geras meistras gavus? Naujus langus norim dėt Dgl. Pats mačiau vieną meistrą žmonims dantis dirbant PP15. Mano vyras meistras, moka senus naščius sutaisyti (iron.) Sd. Ir atėjo meistružėlis, ir pakirto tą liepelę JV972. Meistrùku da reikė[jo] keturi šimtai duot Prn. Šioks toks iš jo meistrẽlis Ėr. Darbas meistrą giria Plv, Sln, Erž, Ds, Al. Ne tas meistras, katras pradeda, bet tas, katras pabaigia Aln. Geram meistrui visados darbymetė KrvP(Drsk). 2. [i]žmogus, pasiekęs kurioje nors srityje didelį meistriškumą, išsilavinimą, sumanumą: Literatūrinę kalbą sukuria žymiausi rašytojai, literatūros meistrai, remdamiesi liaudies kalbos pagrindu A.Vencl. A. Vienuolis pasirodo kaip tikras dialogo meistras K.Kors. Vakare įvyko didelis meno meistrų koncertas sp. Auga mūsų žemdirbystės ir gyvulininkystės meistrų gretos sp. Pastaruoju metu mūsų stalo teniso meistrai sėkmingai žaidė keliose užsienio šalyse sp. 3. vyresnis darbininkas, vadovaujantis cechui, pamainai ir pan.: Įmonės méistras DŽ. Svarbų auklėjamąjį vaidmenį vaidina meistrai, brigadininkai sp. Ve šis kelio méistras Vlkv. 4. vardas, suteikiamas žymiems sportininkams, šachmatininkams, įvykdžiusiems tam tikras normas; asmuo, turintis tokį vardą: Nusipelnęs sporto méistras DŽ.
Dictionary of the Lithuanian Language.